Mokslininkai aptiko iki šiol nepastebėtą Žemės dėsningumą, kuris gali padėti geriau suprasti, kaip veikia planetos klimato sistema ir kodėl ją modeliuoti vis dar sudėtinga. Analizuodami 25 metų palydovinius stebėjimus, tyrėjai nustatė, kad dvi skirtingos Žemės dalys atspindi beveik identišką Saulės šviesos kiekį, nors jų geografija ir debesų tipai labai skiriasi.
Aptikta netikėta Žemės pusiausvyra
Nors rytinė ir vakarinė Žemės dalys atrodo labai skirtingai, jos į kosmosą atspindi beveik identišką Saulės šviesos kiekį. Tokį iki šiol nepastebėtą dėsningumą aptiko Kolorado universiteto Boulderio miestelyje veikiančio „CIRES“ instituto ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) mokslininkai.
Tyrime, paskelbtame mokslo žurnale „Nature“, tyrėjai analizavo 25 metų NASA palydovų surinktus duomenis. Jie parodė, kad maždaug ties 27 laipsnių rytų ilguma Žemę galima padalyti į rytinę ir vakarinę dalis, kurios pasižymi stebėtinai panašiu energijos balansu. Mokslininkų teigimu, tai pirmas kartas, kai aptikta tokia ryški rytų–vakarų simetrija planetos mastu.
Mokslininkai nustebę
Iki šiol mokslininkai žinojo, kad šiaurinis ir pietinis Žemės pusrutuliai, nepaisant skirtingo sausumos ir vandenynų pasiskirstymo, į kosmosą atspindi panašų Saulės energijos kiekį. Tačiau naujasis tyrimas atskleidė dar vieną, gerokai sunkiau paaiškinamą pusiausvyrą – šį kartą tarp rytinės ir vakarinės planetos dalių.
Tyrėjų teigimu, nėra jokios akivaizdžios geografinės ribos, kuri natūraliai padalytų planetą į dvi tokias panašias dalis. Nepaisant to, duomenys rodo, kad būtent ties 27 laipsnių rytų ilguma susiformuoja stebėtinai tikslus balansas.
Dar labiau mokslininkus nustebino tai, kad panašumas pasireiškia ne vienu, o keliais nepriklausomais rodikliais vienu metu. Rytinėje ir vakarinėje Žemės dalyse nustatyta panaši neužšalusių vandenynų dalis, panašus Saulės šviesos atspindėjimas ir beveik vienodas debesų indėlis į bendrą energijos balansą.
Tyrimo autoriai šį reiškinį pavadino triguba simetrija. Jų vertinimu, toks sutapimas leidžia manyti, kad už jo slypi dar ne iki galo suprasti klimato sistemos procesai.
Mokslininkų spėjimu, viena iš galimų priežasčių gali būti vadinamoji „Walkerio cirkuliacija“ – didelio masto atmosferos procesas tropikuose. Tyrėjai taip pat aptiko ryšį tarp naujosios simetrijos ir El Ninjo bei La Ninja reiškinių, todėl neatmeta galimybės, kad būtent šie klimato svyravimai padeda palaikyti stebimą balansą.
Kaip šis atradimas gali padėti tobulinti klimato prognozes?
Nors pats atradimas nepaaiškina konkrečių klimato sistemos paslapčių, jis atkreipia dėmesį į vieną svarbią problemą – dabartiniai klimato modeliai nesugeba tiksliai atkartoti naujai aptiktos simetrijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: „YouTube“ kūrėjas sukūrė skraidantį skėtį, kuris visur seka šeimininką
Palyginę 25 metų palydovinių stebėjimų duomenis su pažangiais klimato modeliais, tyrėjai nustatė, kad nė vienas jų neatkūrė visų naujai aptikto dėsningumo elementų. Tai rodo, kad kai kurios debesų, atmosferos ir vandenynų sąveikos vis dar nėra iki galo suprastos.
Mokslininkų teigimu, kuo tiksliau bus suprasti šie procesai, tuo patikimesni galės tapti modeliai, naudojami vertinant ilgalaikius klimato ir orų pokyčius bei jų galimą poveikį įvairiems pasaulio regionams.
The post Kodėl orų tendencijas numatyti taip sudėtinga? Naujas atradimas gali padėti tai suprasti appeared first on TechNaujienos.lt.
Šaltinis: Skaitykite visą straipsnį šaltinyje